Grafinio dizaino atsiradimas | tamsoje.lt

Grafinio dizaino istorijaŽodis “dizainas”išvertus iš anglų kalbos – tai eskizavimas, piešimas, projektavimas, konstravimas, braižymas. Dizaineris – dailininkas konstruktorius. Sąvokos dizainas ir meninis konstravimas naudojamos kaip sinonimai.

Iki šiol diskutuojama dėl paties dizaino turinio, jo tikslų ir galimybių. Žinomas Italų dizaineris ir architektas D. Pontis teigė, kad dizaino tikslas – sukurti puikių formų ir daiktų pasaulį, kurie atskleistų tikrąjį mūsų civilizacijos charakterį. Kitaip manė kitas dizaino teoretikas T. Maldonadas.

Graphic DesignJis tvirtino, kad vartojimo reikmenys negali atlikti meno kūrinio funkcijų, o meno paskirtis negali sutapti su pramonės gaminių paskirtimi. Plačiai buvo paplitusi nuomonė, kad svarbiausias dizaino uždavinys – kurti daiktus, kuriuos būtų lengva parduoti. Taigi dizainas tiesiogiai priklausomas nuo rinkos poreikių ir paklausos. Dizaino, nukreipto patogių ir gražių gaminių kūrimo linkme, dėmesio centre visada yra žmogus su savo visuomeninėmis ir individualiomis reikmėmis, utilitariniais dvasiniais poreikiais.

Ne visada lengva nustatyti dizaino sritį. Jį sunku atskirti nuo architektūros (interjerų projektavimas), nuo skulptūros (atrakcionai, fontanai), nuo taikomosios dailės (naujų indų kūrimas), grafikos (knygos,…).

Dizaino ištakos

Žmogaus veiklos sritis, kuri dabar vadinama dizainu, sena kaip pats pasaulis. Daugelis gerai pažįstamų daiktų turi savo tolimus protėvius. Kiekvienas daiktas neišvengiamai siejosi su savo laiku, savo meto kultūra, o pirmiausia technika ir menu (architektūra, skulptūra, tapyba). Iki renesanso epochos technika ir menas buvo beveik neatsiejami, todėl visų aplinkos daiktų vienovė buvo organiška ir natūrali. Technika atsiskyrė tik XVII-XVIII amžiuje, o paradoksalias formas įgavo tik XIX amžiaus viduryje, kai imta puošti jau baigtą gaminį. Dėl to atsirado dvi specialybės – inžinieriaus ir dailininko. Radikaliai padėtis pasikeitė atsiradus dizainui, kuriam būdinga techninio ir estetinio prado vienovė. Tik pažinus praeities daiktų pasaulio evoliuciją, galima būtų lengviau orientuotis šiuolaikinėse problemose.

Dizaino atsiradimas

XIX amžius, pramintas garo ir elektros amžiumi, iš tiesu buvo stulbinančio progreso amžiumi. Vieną technikos stebuklą keitė kitas. Dėl pramonės revoliucijos labai smuko amatai, puošyboje buvo naudojamos pigios, neskoningos mašinų pagamintos ornamentų imitacijos. Mašinomis gaminami daiktai priminė amatininkų dirbinius, bet atrodė tarsi klastotė, įžeidžianti gerą skonį.

Džonas Raskinas, Viljamas Morisas ir panašūs į juos žmonės svajojo apie nuoseklią menų ir amatų reformą, kuri pakeistų visą pigią mašininę produkciją sąžiningu ir prasmingu rankų darbu.

Daugelis menininkų svajojo apie naują meną, kuris remtųsi nauju kompozicijos jausmu ir atskleistų naujų, kiekvienai medžiagai būdingų galimybių. Buvo pasiūlytas visai naujas stilius, pavadintas “Naujuoju menu””Art Nouveau”. Ne tik architektai, bet ir kiti menininkai buvo susirūpinę naujuoju stiliumi. Visuotinis nepasitenkinimas ir susirūpinimas išaugo į naujus sąjūdžius, dabar paprastai vadinamus Modernizmu.

Nors formų įvairovė buvo ir neįprasta, Modernui būdingi tam tikri stilistiniai bruožai. Pagrindinis naujosios krypties idėjinis principas – aiškaus stilių perimamumo atsisakymas.

PIRMĄ KARTĄ, NORS TIK DEKLARATYVIAI, AKCENTUOTA BŪTINYBĖ ATSIŽVELGTI Į ŽMOGAUS IR JĮ SUPANČIO DAIKTŲ PASAULIO TARPUSAVIO RYŠĮ.

”Verkbundas” (Werkbund) – pirmoji gamybinė sąjunga, vienijanti pramoninkus, architektus, dailininkus, komersantus.

 ”Verkbundas” buvo įkurtas 1907 m. Vokietijoje, vienoje labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių. Įkūrimo tikslas susijęs su mintimi, kad, jeigu nepavyks organiškai susieti ekonominių ir estetinių pramonės gamybos ir technologijos reikalavimų, Vokietija negalės pirmauti tarptautinėje realizavimo rinkoje. Įkūrėjas – architektas Hermanas Mutezijus.

 Nuo pat savo veiklos pradžios ”Verkbundas” iškėlė keletą esminių uždavinių:

- reorganizuoti amatinę gamybą pramoniniais pagrindais;

- sukurti idealius pavyzdžius (etalonus), tinkančius pramoninei gamybai;

- kovoti su puošyba ir ornamentika.

”Verkbundo’‘ programa skelbė, kad susivienijimas kelia uždavinį atrinkti visas geriausias, industrijos, amatų ir prekybos galimybes. Susivienijimas siekia aprėpti, kas skatina kokybę ir pramoninio darbo tendencijas.

”Verkbundas” suvienijo stambiausius Vokietijos prekybinės inteligentijos atstovus. Buvo tiksliai suformuluotas “estetinio funkcionalizmo” principas, pagal kurį daikto formą sąlygoja jo esmė, struktūra, technologija, paskirtis.

Teorinę bei praktinę ‘‘Verkbundo” veiklą ir kitose šalyse kylantį sąjūdį sutvarkyti bei estetizuoti pramonės produkciją 1914 metais nutraukė kilęs Pirmasis pasaulinis karas. Tik jam pasibaigus, buvo galima tęsti pradėtą darbą.

Peteris Berensas (Peter Behrens)Peteris Berensas (Peter Behrens) – pirmasis dizaineris.

Svarbiausias to laikotarpio meninio techninio gyvenimo įvykis buvo Peterio Berenso atėjimas dirbti Visuotinės elektros kompanijos (VEK) meniniu direktoriumi. Ši kompanija monopolizavo viso Vakarų pusrutulio elektros lempų, variklių ir pan. gamybą. Su šios firmos vardu siejosi neregėta masinė gamyba. Žmonių gyvenime elektra žengė tik pirmuosius žingsnius, ir visa, kas su ja siejosi, buvo visiškai naują.

VEK produkcija buvo numatyta daugiausia eksportui ir, pramonininkų manymu, kad turėtų paklausą pasaulinėje rinkoje, reikėjo sukurti kokį nors savitą meninį braižą. Firmos savininkams rūpėjo ne tiek daikto estetinė išvaizda, kiek pasaulinės rinkos užkariavimas. Sukurti tam tikrą firmos veidą – pastatų architektūrą, reklamos šriftą ir pan. – buvo tik priemonė šiam tikslui pasiekti.

Peteris Berensas pradėjo dirbti meniniu direktoriumi turėdamas didelę statybos, baldų, indų, tekstilės projektavimo patirtį. Jis siekė, kad įvairiausia produkcija laikytųsi vienodo jo pasiūlyto stiliaus kūrimo principo. Iš esmės jo daiktų forma buvo kuriama kartojant keletą geometrinių elementų – šešiabriaunių, apskritimų, ovalų. Šių daiktų formų šaltiniai buvo inžinerinės, utilitarinės, harmoningos, tam tikro ritmo ir proporcijų formos.

Peterio Berenso darbas turėjo milžinišką reikšmę formuojant naują veiklos rūšį meninį konstravimą. Jis sulaukė daug pasekėjų Vokietijoje ir užsienyje. Daugelis jį laiko pirmuoju tikruoju dizaineriu.

“Bauhauzas” (Bauhaus) – pirmoji meninio konstravimo mokykla

1919 metais nedideliame Vokietijos mieste Veimare buvo įkurtas ”Bauhauzas” (pažodžiui ”Statybos namai”). Tai buvo pirmoji mokslo įstaiga, ruošianti dailininkus dirbti pramonėje. Mokykla, jos organizatorių nuomone, turėjo rengti visapusiškai išsilavinusius žmones, kurių dvasinės, meninės ir kūrybinės galios sudarytų visumą. Iki tol meno mokyklos apsiribojo amatine gamyba.

Bauhauzas (Bauhaus)‘Bauhauzui’‘ vadovavo jo organizatorius, pažangus vokiečių architektas – Valteris Gropijus – Peterio Berenso mokinys. Per trumpą laiką ”Bauhauzas” virto tikru dizaino metodiniu centru. Jame profesoriavo žymiausi XX a. kultūros veikėjai, architektai, dailininkai.

“Bauhauzas” pradėjo dirbti veikiamas utopinių idėjų, kad visuomenę galima pertvarkyti harmoningos daiktinės aplinkos sukūrimu. Architektūra buvo laikoma ”socialinio darnumo prototipu”, pradu, vienijančiu meną, amatą ir techniką.

“Bauhauze” studentai jau pirmame kurse mokėsi pagal tam tikrą specializaciją (keramika, baldai, tekstilė ir kt.). Mokslas buvo skirstomas į techninį ir meninį. Amatai instituto dirbtuvėse būsimiems dizaineriams buvo privalomi. Tik gamindamas pavyzdį (etaloną), studentas galėjo pajusti daiktą kaip tam tikrą visumą ir dirbdamas kontroliuoti save. Čia jis gamino ne šiaip daiktą kaip tradicinėse amatų mokyklose, o pramoninės gamybos etaloną. ”Bauhauzo’‘ dirbiniai turėjo trečiojo dešimtmečio tapybos, grafikos ir skulptūros žymę su tam laikui būdingu žavėjimusi kubizmu, daikto formos išskaidymu į sudėtines dalis, geometrines formas ”Bauhauze” be įprastų eskizų iš natūros, studentai nagrinėdavo ritmo, harmonijos, proporcijų dėsningumus, išmokdavo visus suvokimo, formų kūrimo ir spalvų derinimo subtilumus. Masinio vartojimo poreikiams ir skoniui tirti buvo studijuojama sociologija ir ekonomika. Toks mokymo metodas jiems padėdavo visapusiškai suvokti daikto formos poveikį, formos, faktūros, spalvos suvokimo ypatybes, susipažinti su optika, spalvotyra, fiziologija. Studentai buvo rengiami visapusiškai išsilavinusiomis, kūrybingomis asmenybėmis.

Tačiau “Bauhauzas” gyvavo neilgai. 1933m., kai valdžią paėmė nacistai, jis buvo likviduotas. Sunku deramai įvertinti  ”Bauhauzo” reikšmę. Tai buvo ne tik pavyzdys, kaip organizuoti dizainerių rengimą, bet ir ir tikra mokslinė architektūros ir meninio konstravimo – dizaino laboratorija. Meninio suvokimo, formos kūrimo, spalvotyros metodika buvo daugelio teorinių darbų objektas ir neprarado savo mokslinės vertės iki šiol.

Paruošta pagal knygą “DIZAINAS”, (L. Cholmianskis ir A. Ščipanovas).

Palikti atsiliepimą