Senovės mąstytojai apie spalvą ir šviesą | tamsoje.lt

Spalvų spektrasJau nuo seniausių laikų šviesa ir spalva traukė žmogaus dėmesį. Senovės tautų gyvenimo tradicijose matome daug ugnies, šviesos garbinimo pėdsakų.

Antika(pranc.-antigue, lot.-antiguus-senovinis) senovės graikų ir romėnų civilizacijos laikotarpis. Jis tęsėsi daugiau kaip tūkstantis metų. Antikos laikotarpyje menai ir architektūra užėmė labai svarbią vietą. Senovės graikai ir romėnai turėjo daugybę dievų ir deivių. Todėl logiška, kad vienas iš svarbiausių dievų Apolonas (Dzeuso ir titanidės Leto sūnus) buvo šviesos, menų ir muzikos dievas. Šio laikotarpio didieji antikos mokytojai paliko ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje, iš kurios mokėsi vėlesnės kartos. Nors to laikotarpio fizinis palikimas nėra didelis, bet ieškodami meno ir mokslo ištakų mokslininkai visada atsigręždavo į antiką. Spalvų ir šviesos tarpusavio sąveika, jos fizinė prigimtis užėmė svarbią vietą antikos filosofų darbuose. Jų nuomone, spalva ir šviesa yra kažkokia materija, kuri išbėga iš daiktų ir akyse sukelia matomo pasaulio pojūtį.

Šviesos ir spalvų prigimties klausimą nagrinėjo tokie žymūs antikos filosofai, kaip: Anaksagoras, Empedoklis, Demokritas, Euklidas, Platonas, Aristotelis ir kt.

Euklidas (apie 365-300 m.pr.Kr.).

Jis teigė, kad iš akies išeina matantieji spinduliai, kurie sklisdami pasiekia daiktus, tartum juos apčiuopia, ir tokiu būdu sukuria regėjimą – tada matome tuos daiktus. O tai, jog kai kurių gyvūnų akys šviečia, jis laikė pakankamu įrodymu, kad tikrai tokie spinduliai egzistuoja.

Empedoklis (apie 490-430 m.pr.Kr.).

Jis manė, kad visa aplinka susideda iš keturių elementų: žemės, oro, vandens, ugnies. Jų junginiai įgyja naujas formas, kūnus ir pan. Tie daiktai į aplinką siunčia sroves, žmogaus akys taip pat siunčia sroves, kurioms susidūrus susikuria  spalvos.

Demokritas (apie 460-370 m.pr.Kr.).

Jis sukūrė atomo teoriją, kuria rėmėsi aiškindamas įvairius reiškinius. Pasak Demokrito, atomai – tai labai mažos nedalomos dalelės, skriejančios tuštumoje. Jo nuomone, ir spalvos susidaro iš atomų. Taigi spalvos pojūtį akyse, kūnų spalvą ir kitas fizines savybes regos organas identifikuoja iš atomų kiekio, formos tarpusavio išsidėstymo daiktuose ir regos organuose. Pvz., raudonos spalvos atomai tokie pat kaip ir šilumos – juodi nuo nelygių paviršių, balti nuo blizgančių ir pan.

Platonas (427-347 m.pr.Kr.).

“Platonas aiškino, kad šviesa – tai smulkiausia materija, dalelyčių srautas. Bet šviesa išeina ne tik iš išorinių šaltinių (pvz., Saulės), bet ir iš žmogaus akių. Susitikę srautai vienas kitą veikia ir todėl susidaro regėjimo pojūtis. Tos dalelytės, kurios išeina ir susiduria su akių spinduliu, būna mažesnės, tokios pat arba didesnės negu regėjimo spindulio dalelė. Tos dalelės, kurios yra vienodos, nejaučiamos. Jos vadinamos permatomomis. Didesnės dalelės spaudžia regėjimo spindulį. Tada matome juodą spalvą. Mažesnės -  išplečia, todėl matome baltą spalvą. Joms maišantis atsiranda visos kitos spalvos. Spalva, rašė Platonas, tai – ugnis, trykštanti  iš kiekvieno atskiro kūno ir susidedanti iš dalelyčių, kurios sukelia regėjimo pojūtį”.

Aristotelis (384-322 m.pr.Kr.).

Aristotelis teigė, kad šviesa negali iš kažkur “ištekėti”, ji nėra nei kūnas, nei materija. Viskas, ką matome, yra permatoma. Permatomumas, pasak Artistotelio, yra judantis, savyje turi potenciją, kurią įgyja veikiant ugniai. Taigi tas suaktyvintas permatomumas sukelia šviesą. O kai permatomumas praranda aktyvumą, atsiranda tamsa. Pati šviesa neturi spalvos. Jai spalvą suteikia kūnai, kuriuos ji apšviečia. Jis teisingai pastebėjo, kad spalvą matome tik šviesoje. Aristotelio nuomone, visos spalvos išsidėsčiusios tarp šviesos ir tamsos, tarp juodo ir balto. Tiksliau, spalvos atsiranda susimaišius įvairiomis proporcijomis šviesai ir tamsai. Daug šviesos ir mažiau tamsos – gaunama raudona spalva, truputis baltos šviesos ir labai daug tamsos – gausime tamsią violetinę ir t.t.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šios civilizacijos mąstytojai dėjo pamatus įvairiems mokslams, tarp jų šviesos ir spalvų kilmės išaiškinimui. Aišku jų teiginiai tolimi nuo tikrovės. Klasifikuodami spalvas antikiniai filosofai laikėsi mitologinių principų. Pagrindines spalvas jie priskyrė gamtos jėgoms: žemei, orui, vandeniui ir ugniai. Nesuprato ir teisingai neišsiaiškino spalvų prigimties. Buvo manyta, kad jos priklauso nuo kūno atomų formos arba nuo šviesos ir tamsos atitinkamų proporcijų susimaišymo. Bet teisingai buvo pastebėta, kad spalva priklauso nuo apšvietimo. Iš esmės buvo teisingai aiškinama spalvos ir šviesos fizinė esmė: “Viena hipotezė  aiškino, kad šviesa ir spalva – tai natūralių dalelių sklidimas (Demokritas, Platonas), kita hipotezė teigė, kad tai permatomos aplinkos judėjimas (Aristotelis). Šias dvi, viena kitai priešingas hipotezes, galima laikyti tolimu pirmtaku šiuolaikinės šviesos kilmės teorijos, pagal kurią šviesa yra korpuskulinės ir banginės prigimties”. Taip pat buvo bandoma aiškintis regėjimo, spalvos suvokimo procesą, spalvų tarpusavio veika (Aristotelis), spalvų maišymą ir kt.

Pagal R. Mizgirio medžiagas.

Palikti atsiliepimą