Siurrealizmas | tamsoje.lt

Siurrealizmas (pr. sur – virš, réalisme – tikrovės, realybės) – XX a. III–V dešimt. kultūrinis, intelektinis, artistinis, meninis judėjimas. Kilo iš dadaizmo, kuris klestėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Dadaistai pirmieji atkreipė dėmesį į žmogaus pasąmonę kaip įkvėpimo šaltinį. Siurrealizmas prasidėjo su Andrė Bretono siurrealizmo manifesto paskelbimu 1924 m.

Siurrealizmas pagrįstas aukštesnės realybės formomis, svajų visagalybe, nesavanaudišku idėjos žaidimu. A. Bretonas iškėlė mintį, jog mene turi vyrauti nesąmoningumas. Savo namuose jis rengdavo siurrealistų susibūrimus, kur menininkai buvo skatinami kurti, pasiekus nesąmoningą būseną. Esą tik taip menininkas, laisvas įkvėpimu, gali atgaivinti savo sapnų vizijas ir siekti to, kas yra virš tikrovės, kur išnyksta riba tarp sapno ir realybės. Nes menininkui taip pat svarbu įveikti sąmonės cenzūrą, kad žodžiai ir vaizdai galėtų lietis nevaržomai. Siurrealizmas turi sugriauti visus kitus psichinius mechanizmus, kurie trukdo suvokti aukštesnę realybę. Fantazijos, jų anarchija, kartais atrodo daug realesnės, nei tikri vaizdai. Fantazijų realumo ir siekė siurrealistai, kurių kūryba skirta neištirtiems pasąmonės klodams atskleisti. Šiuos klodus kūrėjai siekė atrasti padedami Z. Froido psichoanalizės teorijų, psichinio automatizmo metodu.

Dailės kūriniuose tikrovės detalės tapomos natūraliai, meistriškai, tačiau iškraipomos daiktų savybės, pabrėžiamas sugretinimo absurdiškumas, realūs daiktai gretinami su nerealiais sapnų, haliucinacijų, erotinių fantazijų daiktais. Vaizdas kuriamas iš nesusijusių detalių koliažo principu.

Ką rašo apie siurrealizmą oocities.org?

Pirmasis pasaulinis karas išblaškė Europos šalyse susikūrusias menininkų grupuotes. Daugelis jų narių rado prieglobstį neutraliojoje Šveicarijoje. 1916 m. Ciuriche kilo literatų, muzikų ir dailininkų judėjimas, pavadintas “dada”, arba “dadaizmu”. “Dada” – tai atsitiktinis garsų derinys, paimtas iš prancūzų kalbos, kitaip sakant, kūdikio lemenimas. “Dadaizmas” virto internacionaliniu sąjūdžiu, kuris išplito Europoje ir Amerikoje. “Dada” menininkai maištavo prieš socialinių tradicijų naštą, neigė praeities kultūros ir meno vertybes. Savo darbais jie siekė provokuoti ir šokiruoti, jų kūrybos išraiška – destrukcija.

Siekdami pasityčioti iš tradicinio meno, mokslo ir technikos laimėjimų, jie kūrė absurdiškus mechanizmus, paveikslus iš visokio šlamšto, Monai Lizai pripaišė ūsus, pateikdami visa tai kaip meną. Šie menininkai nesukūrė vieningos stilistinės išraiškos. Jie bandė jėgas koliažo, fotomontažo, ready-made (angl. gatavas) srityse.

Su “dada” veikla susijęs prancūzų kilmės dailininkas Marselis Diušanas (Marcel Duchamp, 1887-1968). Jo kūryba netelpa dadaizmo ribose, – jis veikiau buvo jungiamoji “Dada” ir siurrealizmo grandis. Diušanas pirmasis savo kūryboje pradėjo naudoti pramonės gaminius; dviračio ratus, kavos malimo mašinėles. Jo ready-made laikomi daugelio XX a. meno srovių pirmtakais. Dadaizmas gyvavo trumpą laikotarpį. Karui einant į pabaigą, grupuotė pradėjo irti, tačiau ji parengė dirvą naujai dailininkų kartai. Dadaistai atkreipė dėmesį į žmogaus pasąmonę kaip galimą kūrybos šaltinį. Šią mintį toliau plėtojo siurrealistai.

Siurrealizmas (pranc. surrèalisme – virš realizmo) susiformavo apie XX a. trečiąjį dešimtmetį. Jo iniciatorius buvo poetas Andrė Bretonas, kuris parengė programinį siurrealizmo manifestą. Siurrealizmas rėmėsi iracionalistinės, intuityvistinės filosofijos idėjomis, Z. Froido psichoanalizės teorijomis ir psichinio automatizmo metodu, t.y. spontaniška kūryba, kuri įgalina išlaisvinti pasąmonę, mintis, slegiamas racionalaus proto. Jų kūrybinis kredo: “…Minties tėkmė laisva nuo bet kokios proto kontrolės, visai nepriklausoma nuo estetinių ir moralinių vertinimų”. Siurrealistų supratimu, meno negalima išprotauti, jis gimsta pasąmonėje ir sklisti vizijomis. Jie gilinosi į vaizduotę, sapnus, aistras, nuojautas ir instinktus. Jiems įtaką darė Hieronimo Boscho, Viljamo Bleiko ir kitų vizijas propagavusiųjų kūryba. Siurrealistų, kaip ir dadaistų, kūrybiniai ieškojimai nebuvo nuoseklūs. Jie suformavo dvi pagrindines pakraipas – abstrakčiąją ir figūrinę, išplėtojo koliažo, asambliažo, fotomontažo, frotažo technikas. Paryžiuje 1925 m. įvyko pirmoji siurrealistų paroda. Šioje parodoje dalyvavo ir kai kurie “dada” menininkai – Maksas Ernstas, Hansas Arpas, bet vyravo naujieji – Choanas Miro, Džordžas de Kirikas, Polis Klė, Pablas Pikasas. Vėliau iškilo ne mažiau įtakingi šios srovės atstovai – Ivas Tangi, Renė Magritas, Salvadoras Dali, Robertas Mata.

Italų kilmės dailininko Džordžo de Kiriko (Giorgio de Chirico, 1888-1978) kūrybą veikė vokiečių simbolisto Arnoldo Beklino darbai. De Kiriko paveikslai – tai lyg padriki sapno vaizdiniai. Dailininko paveiksluose gausu senovės architektūros detalių, antikinės skulptūros fragmentų, įvairių statybinių konstrukcijų, išdėstytų erdviose aikštėse. Šie darbai atrodo lyg atsitiktiniai sudėlioti scenoje, neturintys tarpusavio ryšio, tačiau bendras paveikslo įspūdis sukuria laukimo, dramos nuotaiką (“Italijos aikštė”). Scenografiją primena ir estetiška Renė Magrito tapyba, pvz., “Terapeutas”, “Šventojo prisiminimai”.

Choano Miro (Jóan Miró, 1893-1983) kūryba panašėja į naivų vaikišką piešinį, kupiną įvairių amebiškų ženklų ir geometrinių plokštumų (“Olandiškas interjeras”, “Arlekino karnavalas”).

Markas Šagalas (Marc Chagall, 1887-1985) tapybą sutapatino su poezija. Jo tapyba jausminga ir simboliška. Tai vaikystės prisiminimų ir vaizdų, sumišusių su Paryžiaus gyvenimu, virtinė. Šagalo paveikslai primena sapną: skrendantys žmonės, sieniniai laikrodžiai ir ožkos, gimtojo miesto fragmentai: pvz., “Kaimas ir aš”, “Mėlynasis smuikininkas”, “Puolęs angelas”.

Salvadoras Dali (Salvador Dali, 1904-1989) buvo nepaprastai ekscentriška, mėgstanti savireklamą asmenybė. Jo paveikslai – tai vizijos, kuriose susipina karo, religiniai, metafiziniai, erotiniai ir paranojiniai motyvai. Nepaprastai kruopščiai nutapytos detalės suteikia jo kūrybai įtaigumo (“Atminties pastovumas”, “Pilietinio karo nuojauta”, “Sapnas”).

Palikti atsiliepimą