Spalvos istorija | tamsoje.lt

Spalvų IstorijaViduramžiai

Šiuo laikotarpiu Vakarų Europoje nebuvo šviesos ir spalvų tyrinėjimo srityse didelių atradimų. Viduramžiais šviesa, – tai gėris, tiesa, protas, gyvenimas, tai – Dievas. Todėl viskas, kas šviesu, kas švyti, kas blizga – tai nuostabu ir gražu. Garbinama ir spalva, kaip šviesos materialus įsikūnijimas. Spalva – tai dievybės, šventumo, o kartu ir valdžios ženklas. Ir priešingai – juoda spalva išreiškia tamsą ir blogį. Šventuosiuose raštuose šviesa  ir spalva šlovinama kaip įvairiapusiško grožio vainikas. Nusistovėjo tam tikra spalvinė hierarchija, spalvų simbolika, taip vadinamos dieviškosios spalvos. Tam įtakos turėjo didelė Bažnyčios įtaka visuomeniniame gyvenime.

Renesansas

Buvo orientuojamasi į Antikos laikotarpio pasiekimus. Spalvų srityje produktyviai dirbo Leonardas da Vinči  (1452-1519), I.B.Alberti (1404-1472).

Ir Leonardas da Vinči, ir L.B.Alberti rašė, kad dailininkams būtinai reikia domėtis mokslais, nes tai atneša didelę naudą; reikia domėtis ne tik praktika, bet ir teorija.

„Alberti ir Leonardo interesai buvo platūs, jie domėjosi šviesos ir spalvų tarpusavio ryšiu (apšvietimo įtaka spalvai, refleksais), spalvų tarpusavio veika (indukcija, kontrastai), vaivorykštės, medžių, dangaus, kalnų spalva ir kt. Abu jie pripažįsta šviesos ir spalvos  sąsajas. Lyginant su Antika, nauja Renesanso supratime apie spalvą buvo tai, kad spalvų tonas ir šviesumas suprantami, kaip skirtingos spalvų charakteristikos“. Alberti rašė, „Kad įmaišius balto arba juodo dažo, spalva nekinta, bet gaunami jos atspalviai“.

Leonardo da Vinči išsiskyrė savo erudicija, ne tik kaip genialus tapytojas, bet ir kaip mokslininkas. Leonardo da Vinči ne tik džiaugėsi pasaulio grožiu, jis į jį žiūrėjo „protingomis akimis“, ir teigė, kad dailininkas turi mokėti matyti pasaulį. Jo knygoje apie tapybą yra įdomių pastebėjimų ir minčių apie spalvas, šešėlius, refleksus ir kt. Tapyba Leonardui da  Vinči buvo ne tik amatas, bet ir mokslas. Jis domėjosi daugeliu mokslo sričių.

XVII  amžius

Šis amžius buvo persilaužimo amžius europinėje kultūroje. Galilėjaus išrastu teleskopu prasidėjo revoliucija optikoje. Apie šviesą ir spalvą rašė Frančesko Marija Grimaldi, jo bendraamžis Grimaldi Robertas Gukas, prancūzų filosofas Rene Dekartas.

XVII a. nusistovėjo du požiūriai į šviesos prigimtį. Kristianas Heigensas (1629-1695), olandų matematikas, pirmasis bandė aiškinti tiesioginį šviesos sklidimą, remdamasis bangine teorija. Jis teigė, kad šviesa yra bangų srautas, kuris užpildo erdvę ir kūnų vidų. Tai jis aprašė savo veikale „Traktatas apie šviesą“. Izaokas Niutonas (1643-1727), anglų fizikas ir matematikas, kitaip nei K.Heigensas, pasisakė už korpuskulinę (lot.corpusculum-kūnelis) šviesos teoriją. Jis buvo šalininkas požiūrio, kad šviesa yra dalelių srautai. Turbūt viena tokio jo nusiteikimo priežasčių buvo tai, kad jis atrado šviesos dispersijos  reiškinį. Jis atliko daug bandymų, tyrinėdamas saulės šviesą ir spalvų atsiradimą. Jis pirmasis „Ištyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvų ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nė nepagalvojo“ (iš užrašo ant Niutono kapo Londone, Vestmisterio abatijoje).

I.Niutonas abejojo baltos šviesos vientisumu, todėl pabandė ją išskaidyti. Baltos šviesos skaidymas buvo pavadintas dispersija (lot.dispersio-išskaidymas, išbarstymas).

1666 m. I.Niutonas savo spėliones apie baltos šviesos sudėtį patvirtino bandymais. Jo bandymas buvo paprastas. Jis nukreipė į stiklo prizmę mažo skerspjūvio spindulių pluoštą. Saulės šviesos spindulys patekdavo į aptemdytą kambarį pro mažą angelę langinėje. Patekęs į stiklinę prizmę, jis lūždavo ir priešingoje sienoje duodavo spalvoto spektro juostą (lot. spectrum- vaizdas).

Remdamasis šiais rezultatais, I.Niutonas padarė išvadą, kad balta šviesa yra sudėtinė, sudaryta iš spektro spalvų. Jis taip pat išsiaiškino, kad įvairių  spalvų spinduliai prizmėje lūžta nevienodu kampu.

I.Niutonas pabandė išskirti vienos spalvos pluoštelį ir nukreipė jį į antrą prizmę. Pluoštelis daugiau nebesiskaidė. Vadinasi,  jis yra vienalytis. Surinkęs spalvotus spektro spindulius į vieną, vėl gavo baltą šviesą. Niutonas savo spektre surado septynias spalvų sritis: raudoną, oranžinę, geltoną, žalią, žydrą, mėlyną ir violetinę.

Vaivorykštė, kurią žmonės gražiai vadina „laumės juosta“, susidaro tokiu pat principu. Tik ten saulės šviesos spindulys, pasiekęs mažus vandens lašelius (o jų yra daug), lūžta ir tokiu būdu susidaro nuostabi vaivorykštė. Panašios vaivorykštės susidaro ir prie vandens fontanų. Vaivorykštė matoma tada, kai į vandens lašelių pilną orą žiūrima nusisukus nuo saulės. Viršutinė vaivorykštės juosta yra raudona, o apatinė-violetinė.

I.Niutonas sukūrė spalvų sistemą, pagrįstą objektyviais fizikos dėsniais. Jis įrodė, kad spektras – natūrali pagrindinių spalvų skalė ir tokia I.Niutono spektro spalvų klasifikacija tapo pagrindu beveik iki šių dienų. Tuo laikotarpiu spalvų klasifikavimo ir sisteminimo srityje produktyviai dirbo mokslininkas I.Canas, prancūzų mokslininkas Rože de Pilis.

XVII amž. spalvų mokslo kryptis rėmėsi fizikiniu-matematiniu pagrindu. Aukštą lygį pasiekė tapyba, taikomieji menai, kompozicija, o menų ir spalvų teorijos mokslai buvo primiršti.

XVIII  amžius

Jeigu XVII amž. I.Niutono įtakoje labiau domėtasi fizikiniu šviesos spalvų būvio aiškinimu, tai XVIII amž. spalvų teorijos mokslai įgauna savarankiškumą, tyrinėjamas psichologinis ir fiziologinis spalvų poveikis, spalvų tarpusavio veika.

Johanas Volfgangas Gėtė (1749-1832), kaip žinoma, buvo ne tik žymus Vokietijos poetas, bet ir žymus natūralistas.

J.V.Gėtė domėjosi metereologija, geologija, daugeliu kitų dalykų ir, aišku, daug dėmesio ir laiko skyrė spalvų studijoms.

J.V.Gėtei mažiau rūpi fizikinė šviesos prigimtis, jis pritaria Aristotelio, Platono idėjoms. Didelį dėmesį skyrė regėjimo fiziologijai, aiškinosi, taip vadinamas, „fiziologines spalvas“ ir kt.

1810 m. išleido dviejų tomų veikalą „Apie spalvų mokslą“, kuriame nagrinėjo psichologinius, estetinius ir simbolinius spalvininkystės dėsnius. Jis kritikavo I.Niutono šviesos teoriją, jam buvo nepriimtinas jo mokslinis metodas. I.V.Gėtė įsitikinęs, kad gamtos reiškinius negalima formaliai „sprausti“ į matematinius rėmus. Juos galima pažinti stebint natūraliomis sąlygomis. Jis sakė, kad balta šviesa yra pirminė ir nedaloma, ji negali būti tamsių spalvų mišinys. Visos spalvos susidaro iš juodo ir balto. Mėlyna – tai pašviesinta juoda, geltona – tai patamsinta balta.

Atlikdamas bandymus, stebėdamas ryškius spalvotus objektus, I.V.Gėtė išsiaiškino taip vadinamas pasekmines spalvas, kurias sukelia regėjimo organai. Jis jas vadino papildomosiomis, kai žiūrint į ryškiai raudoną objektą, vėliau nukreipus akis į tamsą ar neutralų foną, matome žalią šio objekto atvaizdą.

Remdamasis tais ir kitais bandymais, jis sukūrė spalvų ratą, pagal kurį nustatomos papildomos spalvos. Skirtingai negu Niutonas, Gėtė savo spalvų rate pavaizduoja šešias spalvas, o ne septynias:  raudoną, violetinę, mėlyną, žalią, geltoną, oranžinę. Priešingose pusėse esančios spalvos – tai tos, kurios regėjimo metu „iššaukia“ viena kitą. Raudona spalva reikalinga žaliai, violetinė geltonai, mėlyna geltonai ir priešingai. Gėtė savo spalvų rate, priešingai negu Niutonas, nesivadovavo fizikiniais bandymais, jo pagrindu buvo psichofiziologinis spalvų pajutimas.

Didelis Gėtės nuopelnas buvo tas, kad jis drąsiai teigė ir išbandė matymo fiziologijos reikšmę, kad suprastų spalvinius reiškinius. Savo bandymų ir apibendrinimų pagrindu spalvų psichofiziologijos srityje jis išreiškė daug vertingų minčių apie spalvų reikšmę, jų derinimą tapyboje ir jų estetiką.

„Gėtės spalvų teorija buvo ne tiek mokslo, kiek meno kūrinys, tiesioginis reiškinio visumos suvokimas, pagrįstas sveiku protu ir intuicija, yra gana subjektyvus ir sunkiai prasiskverbia už žmogaus pojūčių ribų. Juk gamtos išradingumas pranoksta žmogaus fantaziją. Gėtės metodas atitiko fizikos mokslo vaikystę, tad tiriant tokį sudėtingą reiškinį, kaip šviesa ir spalvos, negalėjo varžytis su formalizuotu, bet griežtu ir objektyviu fizikos reiškinių pažinimo metodu, kurį vartojo Niutonas“.

Pagal R. Mizgirio medžiagas.

Palikti atsiliepimą